2019 m. lapkričio 8 d.

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad nebegaliojančio Vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – Fondo įstatymas) 2 straipsnio 3, 5 dalys tiek, kiek jose buvo nustatytas reikalavimas pareiškėjui (vienam iš tėvų arba globėjui, rūpintojui) ir vaikui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kad būtų paskirta Vaikų išlaikymo fondo išmoka (toliau – Fondo išmokos), neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 38 straipsnio 2 daliai, 39 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaraujančiais pripažinti galiojančio Vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (toliau – Išmokų įstatymas) 7 straipsnio 1, 3 punktai ir 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai tiek, kiek juose atitinkamai nustatyta būtina valstybės paskirtų išmokų vaiko išlaikymui mokėjimo sąlyga – nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – pareiškėjo ir (arba) vaiko išvykimas nuolat gyventi į kitą valstybę.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnio 3 dalį valstybė turi pareigą ginti vaikų interesus, kai jų tėvai (vienas iš jų) nevykdo Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, be kita ko, išlaikyti savo vaikus. Pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyta ir tokia vaikų teisės į išlaikymą užtikrinimo forma kaip valstybės finansinės paramos tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams teikimas (nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos atveju – išmokos vaiko išlaikymui iš Vaikų išlaikymo fondo). Įstatymu įtvirtinus valstybės įsipareigojimą teikti tokią finansinę paramą vaikams, negali būti sudaroma prielaidų atleisti tėvus nuo konstitucinės jų pareigos išlaikyti savo vaikus, t. y. įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga šiai paramai teikti išleistas lėšas išieškoti iš konstitucinės pareigos išlaikyti savo vaikus nevykdančių tėvų.

Konstitucinis Teismas nutarime atkreipė dėmesį, kad Seimas 2017 m. rugsėjo 28 d. priėmė Vaikų išlaikymo fondo įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2018 m. sausio 1 d., kuriuo Fondo įstatymas išdėstytas nauja redakcija ir pakeistu pavadinimu „Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymas“ (toliau – Išmokų įstatymas). Išmokų įstatyme, be kita ko, nustatyta, kad pagal Fondo įstatymą paskirtos ir mokėtos Fondo išmokos perskaičiuojamos ir toliau mokamos pagal Išmokų įstatymą.

Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Išmokų įstatyme, kitaip nei Fondo įstatyme, yra įtvirtinta būtina paskirtų išmokų mokėjimo sąlyga, kad vaikas ir pareiškėjas turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (7 straipsnio 1, 3 punktai), taip pat nustatytas specialus šių išmokų mokėjimo nutraukimo pagrindas – vaiko ir (arba) pareiškėjo nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimas išvykus iš Lietuvos Respublikos (10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

Vertindamas tokį Išmokų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad pagal minėtus Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktus, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus vien dėl asmenų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo išvykus į kitą valstybę, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes, prarandama pagal šį įstatymą įgyta vaiko teisė į išmokas, skirtas jo išlaikymui, ir taip sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją, be kita ko, atsižvelgti į konkretaus asmens ir valstybės ryšį pagrindžiančias ar kitas svarbias aplinkybes, tarp jų į tai, ar valstybė, į kurią asmenys išvyko, teikia tam tikrą paramą tėvų (vieno iš jų) neišlaikomiems vaikams. Be to, tam tikrais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu kartu gali būti sudaromos prielaidos nepagrįstai riboti asmenų judėjimo laisvę.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tokio Išmokų įstatymo 7 straipsnio 1, 3 punktuose, 10 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo sudaromos prielaidos pažeisti vaiko interesus, negalima konstituciškai pateisinti vien siekiu mažinti valstybės biudžeto išlaidas.

Taigi, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, jau paskirtų vaiko išlaikymo išmokų mokėjimas negalės būti nutrauktas vien dėl to, kad vaikas, kuriam išlaikyti šios išmokos paskirtos, ir (arba) pareiškėjas, kuris kreipėsi dėl šių išmokų paskyrimo, išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę.

Šaltinis: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

Nutarimo tekstą galima rasti Konstitucinio Teismo svetainėje, žr.https://www.lrkt.lt/lt/teismo-aktai/paieska/135/ta1990/content.